KNYGYNĖLIS

Naujos knygos

zoom didesnis vaizdas - paspaudus nuotrauką
Ernst Theodor Amadeus Hoffmann

Paslaptingasis vaikas

Vertėjas: Dalia Kižlienė
Įrišimas: Kieti viršeliai
Puslapiai: 72
Formatas: 21x29 cm
Leidykla: Versus aureus
Knyga išleista: 2016
ISBN: 978-9955-34-646-3
Maketuotojas: Saulius Bajorinas
Dailininkas: Saulius Bajorinas
Kaina: 7.63 Eur
Kaina knygynuose: 9.81Eur
Kiekis:
į krepšelį
APIE KNYGĄ
APIE AUTORIŲ

Yra bent keletas vokiečių rašytojo, kompozitoriaus ir dailininko Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno knygų vaikams išversta į lietuvių kalbą, tarp jų pasaka „Spragtukas ir Pelių Karalius“, „Aukso puodas ir kitos istorijos“, „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“.
Pasaka „Paslaptingasis vaikas“ lietuvių kalba kol kas nepasirodė, nors išversta gana seniai. Tai klasikinei vaikų literatūrai priskirtinas kūrinys, apie jo vertę netenka kalbėti. Žymusis rašytojas,
jungdamas fantastinius vaizdus su realios tikrovės detalėmis, sukūrė įdomią ir patrauklią istoriją apie fon Brakelio iš Brakelheimo, paveldėjusio kaimelį su visais keturiais kaimiečiais, šeimos gyvenimą. Ponai Brakeliai turėjo du vaikus: Feliksą ir Kristlybę. Per jų mąstymo prizmę daugiausia ir atsiskleidžia visas vaizdingas pasakos pasaulis su gausybe gamtos vaizdų, savitų tradicijų ir tarpusavio bendravimo epizodų, su vaikų ir suaugusiųjų pasaulio įvairiaspalviu spektru, aprangos detalėmis, elgesio, vaikiško mąstymo niuansais. Ir, žinoma, paslaptingojo vaiko pasirodymu, kai labai liūdna ir niūru širdyje. Tuomet viskas nušvinta aplinkui, prisipildo viliojančių nuostabių garsų. Ir akmenys virsta žėrinčiais rūmais, ir gėlės – puikiomis skliautuotomis galerijomis su greta čiurlenančiais sidabro upeliais. Poetiniai vaizdiniai ir garsai natūraliai jungiasi su tikrove, vaikų gyvenimas skleidžiasi menamoje ir realioje erdvėje.
 

 

Ištrauka:


Ernst Theodor Amadeus Hoffmann
Paslaptingasis vaikas
Pasaka


(Ištrauka)
Ponas fon Brakelis iš Brakelheimo
Gyveno kartą bajoras, vardu Tadėjus fon Brakelis. Gyveno mažame kaimelyje Brakelheime, kurį buvo paveldėjęs iš savo velionio tėvo, senojo pono fon Brakelio, ir kuris dabar buvo jo nuosavybė. Keturi kaimiečiai, be jo dar gyvenę kaimelyje, vadino jį maloninguoju ponu, nors jis, kaip ir jie, vaikščiojo glotniai sušukuotais plaukais ir tik šventadieniais, kai su žmona ir abiem vaikais, Feliksu ir Kristlybe, važiuodavo bažnyčion į gretimą didelį kaimą, vietoj kasdien dėvimo prasto milo švarko vilkdavosi dailų žalią durtinį ir raudoną liemenę su auksiniais galionais, o tai jam labai tiko. Kai tų kaimiečių paklausdavai, kaip rasti poną fon Brakelį, jie visuomet atsakydavo:
– Visąlaik tiesiai per kaimą, pakilsit ant kalvos, kur auga beržai, ten ir stovi maloningojo
pono pilis!
Na, o juk kiekvienas žino, kad pilis – tai didelis aukštas pastatas su daugybe langų ir durų, o gal net ir su bokštais bei tviskančiomis vėtrungėmis. Bet ant kalvos su beržais viso to nė kvapo nebuvo. Ne, čia stovėjo vien žema trobelė su keletu mažučių langų, ir pastebėti ją galėjai tik atsidūręs prie pat jos. Bet juk nutinka, kad staiga lyg įbestas sustoji prieš aukštus didžiulės pilies vartus, pro kuriuos į tave plūsteli ledinis vėjas, negyvomis akimis tave stebi keistos statulos, it šiurpūs sargybiniai atsišliejusios į mūro sieną, ir dingsta bet koks noras užeiti, tik apsisukti panūsti; o prie mažos pono Tadėjaus fon Brakelio trobelės būdavo visai kas kita. Jau giraitėje gražūs liekni berželiai meiliai modavo savo žaliomis šakomis tarsi pasveikinimui ištiestomis rankomis ir linksmai šlamėdami ir ošdami kuždėdavo:
– Sveiki atvykę, sveiki atvykę!
O prie namo iš tiesų atrodydavo, kad pro tviskančius langus ir iš tamsių tankių vynuogienojų, apaugusių sienas ligi pat stogo, švelniai aidi daugybė malonių balsų:
– Užeik, užeik, mielas nuvargęs keleivi, šie namai svetingi ir jaukūs!
Tam pritarė ir linksmai čiulbančios kregždės, siuvančios į lizdą ir iš jo, o senas orus gandras, rimtas ir išmintingas, žvelgė nuo kraigo ir kalbėjo:
– Jau ne pirmus metus čia vasaroju ir geresnės buveinės nerandu visame pasauly. Jei tik pajėgčiau nugalėti įgimtą troškimą keliauti, jei tik nebūtų čia žiemą taip šalta, o malkos tokios brangios, nė už ką nepalikčiau šios vietos.
Štai kokie mieli ir gražūs buvo fon Brakelio namai, nors jis ir neturėjo jokios pilies.
/.../

 

Paslaptingasis vaikas
Vos išaušus Feliksas su Kristlybe nudūmė miškan. Mama griežtai liepė greitai grįžti, nes dabar jie turi daug ilgiau sėdėti kambaryje ir daug daugiau rašyti ir skaityti nei paprastai, kad nereikėtų degti iš gėdos prieš mokytoją, kuris jau netrukus pasirodysiąs, o Feliksas paprašė:
– Bet nors tą valandžiukę, kai galime būti lauke, leisk mums šėlti ir siausti iki soties!
Ir juodu tuoj pradėjo gaudyti vienas kitą kaip šuo zuikį, bet tas žaidimas, kaip ir visi kiti, kuriuos mėgino žaisti, greitai jiems atsipyko ir pasidarė nuobodus. Jie patys nesuprato, kas čia yra, bet lyg tyčia šiandien juos ištiko tūkstančiai nemalonumų. Tai Feliksui kepurę vėjas nunešė į krūmus, tai jis kuo gražiausiai bėgdamas suklupo ir nusibalnojo nosį, tai Kristlybės drabužiai užsikabino už erškėčio, o paskui ji taip skaudžiai užmynė ant aštraus akmens, kad net garsiai riktelėjo. Veikiai jie liovėsi žaidę ir be ūpo slampinėjo po mišką.
– Reikės lįsti į kambarį, – prašneko Feliksas, bet užuot ėjęs toliau klestelėjo į gražaus medžio paunksmę. Kristlybė padarė tą patį. Vaikai sėdėjo pikti ir tylėjo nudūrę akis į žemę.
– Ak, – pagaliau tyliai atsiduso Kristlybė, – ak, jeigu turėtume dabar tuos gražius žaislus!
– Jie mums nieko nepadėtų, – burbtelėjo Feliksas, – mes juos vėl sulaužytume ir sugadintume. Klausyk, Kristlybe! Ko gero, mamos teisybė: žaislai buvo geri, tik mes nemokėjome su jais elgtis, o taip yra todėl, kad mes nemokyti.
– Ak, mielasis Feliksai, – sušuko Kristlybė, – tiesą sakai, jei mudu taip puikiai mokėtume atmintinai visus mokslus kaip išdabintas pusbrolis arba išpuošta pusseserė, tu tebeturėtum savo medžioklį ir arfininką, o mano gražioji lėlė nemirktų tvenkinyje pas antis!.. Mudu nevykėliai… Ak,
mudu visai nemokyti!
Kristlybė ėmė graudžiai kūkčioti ir verkti, Feliksas jai pritarė, ir abu vaikai vaitojo ir raudojo, kad net miškas aidėjo:
– Mes vargšai vaikai, mes visai nemokyti!
Tik staiga jie nutilo ir nustebę ėmė klausinėti kits kito:
– Kristlybe, ar matai?
– Feliksai, ar girdi?
Tamsų prieš vaikus augusių krūmų šešėlį nušvietė nepaprastas spindesys, kuris lyg švelni mėnesiena krito ant lapų, virpančių iš palaimos, o miško ošimą nustelbė nuostabus garsas, tarsi vėjas brauktų per arfos stygas ir savo glamonėmis žadintų miegančius akordus. Vaikus apėmė keistas jausmas, liūdesys dingo, bet nuo svaigaus, niekada nepatirto skausmo ašaros ištryško jiems iš akių. Vis ryškiau ir ryškiau spindėjo pro krūmus šviesa, vis garsiau ir garsiau skambėjo stebuklingi garsai, vaikams vis smarkiau ir smarkiau daužėsi širdis. Juodu žvelgė į spindesį ir ak! –
jie išvydo, jog tai dailus saulės skaisčiai apšviestas veidukas. Iš krūmų jiems šypsojosi ir mojo žavus vaikas.
– O, eikš pas mus… eikš pas mus, mielas vaikuti, – vienu balsu sušuko Kristlybė ir Feliksas pašokdami ir iš neapsakomo ilgesio tiesdami rankas į žaviąją būtybę.
– Einu… einu, – atsiliepė iš krūmų švelnus balsas ir lengvai, tarsi švilpaujančio ryto vėjo nešamas, pas Feliksą ir Kristlybę atpleveno kažkoks paslaptingas vaikas.
Kaip paslaptingasis vaikas žaidė su Feliksu ir Kristlybe
– Jau iš tolo išgirdau jus verkiant ir dejuojant, – prabilo paslaptingasis vaikas, – ir man jūsų labai pagailo. Kas nutiko, mieli vaikai?
– Ak, mes ir patys gerai nežinome, – atsakė Feliksas, – bet dabar man rodos, lyg tik tavęs mums ir trūko.
– Teisybė, – pritarė Kristlybė, – dabar, kai tu su mumis, mums vėl linksma! Bet kodėl tu taip ilgai užtrukai?
Abiem vaikams iš tiesų atrodė, kad jie jau seniai pažįsta paslaptingąjį vaiką ir yra su juo žaidę, kad prasta nuotaika apėmė juos tik todėl, kad nebepasirodo mielas žaidimų draugas.
– Žaislų, – kalbėjo Feliksas, – mes jau, deja, nebeturime, nes aš, kvailas berniūkštis, vakar sulaužiau ir sugadinau visus gražiausius iš pusbrolio Plačiakelnio dovanotų ir juos išmečiau, bet žaisti mes vis tiek norime.
– Oi, Feliksai, – tarė paslaptingasis vaikas, garsiai nusijuokęs, – ir kaip tu gali šitaip šnekėti.
Daiktai, kuriuos išmetei, tikrai buvo nedaug ko verti. Juk aplink judu, tave ir Kristlybę, pilna puikiausių žaislų, kokių tiktai gali būti.
– Kur jie?.. Kur jie?.. – šūkčiojo Kristlybė ir Feliksas.
– Tik apsidairykit, – atsakė paslaptingasis vaikas.
Ir Feliksas su Kristlybe išvydo, kaip iš tankios žolės ir minkštų samanų spindinčiomis akutėmis žvilgčioja visokiausios nuostabios gėlės, o tarp jų žėri įvairių spalvų akmenys ir krištolinės kriauklės, ore plevena auksiniai vabalėliai, tyliai dūzgenantys savo daineles.
– O dabar statysime rūmus, greičiau padėkite man sunešti akmenis! – sušuko paslaptingasis vaikas ir pasilenkęs pradėjo rinkti spalvotus akmenukus.
Kristlybė su Feliksu talkino, o vaikas mokėjo taip išmoningai sudėlioti akmenis, jog netrukus iškilo aukštos kolonos, žėrinčios saulėje it nusvidintas metalas, o ant jų parimo lengvučiai auksinio stogo skliautai… Paskui paslaptingasis vaikas pabučiavo gėles, besistiebiančias iš žemės.
Švelniai kuždėdamos jos ėmė augti, nepaprastai meiliai apsikabino ir sudarė kvepiančias skliautuotas galerijas, po kurias vaikai bėgiojo, kupini palaimos ir susižavėjimo. Paslaptingasis vaikas suplojo delnais ir auksinis rūmų stogas dūgzdamas išsilakstė – tai auksiniai vabalėliai laikė suglaudę savo sparnelius, – kolonos sutirpo ir virto čiurlenančiu sidabro upeliu, o jo krantus nuklojo margos gėlės, čia smalsiai žvilgčiojančios į jo bangas, čia kraipančios galveles ir besiklausančios jo vaikiško čiauškėjimo. Dabar paslaptingasis vaikas paskynė žolės stiebelių, nulaužė nuo medžių keletą mažų šakučių ir pabėrė viską prieš Feliksą ir Kristlybę. Ir žolės stiebeliai kaipmat virto neregėtai gražiomis lėlėmis, o šakos – mažais dailiais medžiokliais. Lėlės šoko aplink Kristlybę, leidosi imamos ant kelių ir šnibždėjo jai švelniais balsiukais:
– Būk mums gera, būk mums gera, miela Kristlybe.
Medžiokliai bėginėjo, žvangino šautuvus, pūtė savo ragus ir šaukė:
– Ei ei! Medžioklėn, medžioklėn!
Kiškučiai šoko iš krūmų, šunys puolė paskui, medžiokliai šaudė!.. Tai bent buvo smagu…
Vėl viskas dingo, o Kristlybė su Feliksu ėmė šaukti:
– Kur lėlės, kur medžiokliai?!
Paslaptingasis vaikas tarė:
– O! Jie jūsų, galite juos pasiimti kada panorėję, bet gal geriau palakstykime po mišką?
– Taip, taip! – vienu balsu sušuko Feliksas su Kristlybe.
Vaikas čiupo juodu už rankų ir šūktelėjo:
– Eime, eime!
Na, ir prasidėjo! Bet to visai nepavadinsi bėgimu! O, ne! Lengvai plevendami vaikai skrido virš miškų ir klonių, o margi paukščiukai plasnojo apie juos garsiai suokdami ir čiulbėdami. Staiga jie pakilo – aukštai aukštai į dangų.
– Labas rytas, vaikai! Labas rytas, bičiuli Feliksai! – šūktelėjo praskrisdamas gandras.
– Neskriauskit manęs, neskriauskit manęs, aš negaudau jūsų karvelių, – klyktelėjo praplasnodamas maitvanagis, šiek tiek išsigandęs vaikų…
Feliksas garsiai džiūgavo, tačiau Kristlybei pasidarė baisu.
– Man gniaužia kvapą… Oi, aš jau krentu! – riktelėjo ji.
Tą pat akimirką paslaptingasis vaikas su savo žaidimų draugais nusileido ant žemės ir tarė:
– Na, šiandien atsisveikindamas padainuosiu jums miško dainą, o rytoj vėl ateisiu.
Ir vaikas išsitraukė mažą miško ragą, kurio auksiniai išraitymai priminė švytinčius gėlių vainikus, ir ėmė taip gražiai jį pūsti, kad nuo stebuklingų garsų nuostabiai aidėjo visas miškas, o lakštingalos, turbūt priviliotos rago kvietimo, atskrido, nutūpė šakose prie pat vaiko ir suokė savo gražiausias giesmes. Paskui garsai ėmė staiga tilti ir tik tylus šnarėjimas girdėjosi iš krūmų, kuriuose dingo paslaptingasis vaikas.
– Rytoj… rytoj sugrįšiu! – šūktelėjo jis iš tolumos vaikams, o šie nesuprato, kas čia dedasi, nes tokio džiaugsmo jų širdelės dar niekada nebuvo patyrusios.
– Ak, kad jau vėl būtų rytojus, – kalbėjo abu, Feliksas ir Kristlybė, ir kiek įkerta nudūmė namo papasakoti tėvams, kas nutiko miške.
Ką pasakė ponas fon Brakelis ir ponia fon Brakel apie paslaptingąjį vaiką ir kas buvo toliau.
– Norėčiau manyti, kad vaikams viskas tik prisisapnavo! – pareiškė ponas fon Brakelis savo žmonai, kai Feliksas ir Kristlybė, pakerėti paslaptingojo vaiko, negalėjo liautis gyrę jo meilaus būdo, žavaus dainavimo, nuostabių žaidimų. – Bet kai pamąstau, – šnekėjo jis, – jog vienu metu abu
negalėjo sapnuoti to paties, galų gale nė nežinau, ką ir galvoti.
– Nesuk sau galvos, mano vyre! – atsiliepė ponia fon Brakel. – Lažinuosi, kad tas vaikas – ne kas kitas, kaip mokytojo Gotlybas iš gretimo kaimo. Atbėgo ir prikimšo vaikams į galvą visokių kvailysčių, bet greitai turės liautis.
Ponas fon Brakelis nepritarė žmonos nuomonei. Reikėjo atidžiau išnagrinėti visas aplinkybes, tad buvo pašaukti Feliksas su Kristlybe ir paraginti tiksliai nupasakoti, kaip vaikas atrodė ir kuo vilkėjo. Dėl išvaizdos abu sutarė: vaiko veidukas buvęs baltas kaip lelija, skruostai – rausvi, lūpos – skaisčiai raudonos, mėlynos spindinčios akys, garbanoti auksiniai plaukai, ir vaikas buvęs toks gražus, jog neįmanoma apsakyti. Bet apie jo drabužius jie žinojo tik tiek, kad jis, aišku, dėvįs ne švarkelį mėlynais dryžiais, tokias pat kelnes ir juodą odinę kepuraitę kaip mokytojo Gotlybas. O tai, ką jie maždaug galėjo papasakoti apie vaiko aprangą, skambėjo labai keistai ir neprotingai. Antai Kristlybė tvirtino, jog vaikas vilkėjęs nuostabiai gražia lengva blizgančia suknele iš rožių žiedlapių. Feliksas, priešingai, tikino, kad vaiko rūbai tviską šviesia auksiniai žalia spalva lyg pavasario lapija saulėje. Nesą ko nė galvoti, kalbėjo Feliksas, jog vaikas galįs būti kažkokio mokytojo. Berniukas per daug gerai nusimanąs apie medžioklę. Jo gimtinė, be abejo, girios, kuriose medžiojama, ir jis tapsiąs šauniausiu medžiotoju, koks tik kada yra buvęs.
– Oi, Feliksai, – pertraukė jį Kristlybė, – kaip tu gali sakyti, kad maža miela mergytė taps medžiotoju? Gal ji ir gerai nusimano apie medžioklę, bet dar geriau – apie šeimininkavimą namuose, kitaip nebūtų taip dailiai aprengusi lėlių ir pagaminusi tokių puikių patiekalų!
Taigi Feliksas laikė paslaptingąjį vaiką berniuku, o Kristlybė tvirtino, kad tai mergaitė, ir juodu niekaip negalėjo susitarti…
Ponia fon Brakel tarė:
– Nereikia leistis su vaikais į tokias kvailystes.
Tačiau ponas fon Brakelis galvojo kitaip:
– Aš, žinoma, galėčiau nueiti paskui vaikus miškan ir sužinoti, koks ten keistas paslaptingas vaikas su jais žaidžia. Bet man atrodo, jog taip vaikams sugadinčiau didelį džiaugsmą, ir todėl neketinu to daryti.
Kitą dieną, kai Feliksas su Kristlybe įprastu laiku atbėgo miškan, paslaptingasis vaikas jau laukė jų. Vakar jis prasimanė puikiausių žaidimų, o šiandien darė tokius nuostabius stebuklus, kad Feliksas su Kristlybe nesiliovė garsiai šūkčioję iš džiaugsmo ir susižavėjimo. Smagu ir labai gera buvo, kad paslaptingasis vaikas žaisdamas taip mandagiai ir protingai kalbėjosi su medžiais, krūmais, gėlėmis ir miško upeliu. O šie atsakinėjo taip aiškiai, kad Feliksas su Kristlybe viską suprato. Vaikas šūktelėjo alksnynui:
– Ei jūs, plepučiais, apie ką ten vėl šnibždatės ir kuždatės?
Šakos smarkiau susiūravo, medžiai nusijuokė ir tyliai atsiliepė:
– Cha cha cha… mes džiaugiamės maloniomis naujienomis. Jas mums pakuždėjo bičiulis ryto vėjas, atplevenęs nuo mėlynųjų kalnų prieš pasirodant saulės spinduliams. Jis atnešė mums tūkstančius sveikinimų ir bučinių nuo auksinės karalienės ir porą smarkių pūstelėjimų su skaniausiais kvapais.
– Oi, nešnekėkit, – pertraukė gėlės krūmų čiauškėjimą, – oi, nešnekėkit apie tą plevėsą, besipuikuojantį kvapais, kuriuos išvilioja iš mūsų savo apgaulingomis glamonėmis. Tegu krūmai kuždasi ir šlama, o jūs, vaikai, geriau pažvelkit į mus, paklausykite mūsų, nes mes jus labai mylime.
Kasdien dabinamės gražiausiomis, vaiskiausiomis spalvomis tik norėdamos jums patikti.
– O ar mes jūsų nemylime, mielosios gėlės? – tarė paslaptingasis vaikas, o Kristlybė atsiklaupė ant žemės, išskėtė abi rankas, tarsi norėdama apkabinti visas aplink ją augančias puikias gėles, ir sušuko:
– Ak, be galo myliu jus visas!
Feliksas tarė:
– Ir man jūs, aišku, patinkate su savo skaisčiais apdarėliais, bet aš labiau mėgstu žalius krūmus, medžius, visą mišką, juk jis ir jus saugo ir globoja, jūs maži margi vaikučiai!
Suošė aukštos juodos eglės:
– Tai teisingi žodžiai, sumanus berniuk. Nesibijok mūsų, net kai atūžia kūmutė audra ir mes šiurkštokai baramės su ta pikčiurna.
– Oi, šūktelėjo Feliksas, – galit sau smagiai girgždėti, šlamėti ir ošti, žalieji milžinai. Tikram medžiotojui tada tik smarkiau ima plakti širdis.
– Tavo teisybė, – čiurleno ir gurgėjo upelis, – tavo teisybė, bet kodėl reikia nuolat medžioti, nuolat skubėti per audrą ir pašėlusią vėtrą?.. Ateikit! Sėskit patogiai ant samanų ir pasiklausykite manęs. Aš atiteku iš tolimų tolimų šalių, iš žemės gelmių… Aš paseksiu jums gražių pasakų, visokių naujienų. Banga gena bangą, vis tolyn ir tolyn. Parodysiu jums nuostabiausių vaizdų, tik atidžiai žiūrėkit į mano tviskantį veidą… lengvą dangaus mėlynę… auksinius debesis… krūmus, gėles ir miškus… net jus, brangūs vaikai, iš meilės sugeriu savo krūtinėn!
– Feliksai, Kristlybe, – prašneko paslaptingasis vaikas, su nepaprastu susižavėjimu dairydamasis aplinkui, – tik paklausykit, kaip visi mus myli. Bet iš už kalnų jau slenka vakaro žara, o lakštingala šaukia mane namo.
– O, paskraidink mus truputį, – paprašė Feliksas.
– Bet tik neaukštai, nes man ima labai svaigti galva, – perspėjo Kristlybė.
Kaip ir vakar, paslaptingasis vaikas paėmė juodu, Feliksą ir Kristlybę, už rankų, ir štai jie jau plevena auksiniame vakarės žaros purpure, o linksmi margų paukščių pulkai plasnoja ir ulba aplink juos – tai bent džiaugsmas, tai bent smagumas!.. Spindinčiuose debesyse lyg liepsnų liežuviuose Feliksas išvydo nuostabias pilis vien iš rubinų ir kitų žaižaruojančių brangakmenių.
– Žiūrėk, oi, žiūrėk, Kristlybe, – sušuko jis susižavėjęs, – kokie puošnūs rūmai, tik drąsiai skriskime ir tikrai ten nusigausime.
Kristlybė taip pat pastebėjo pilis ir pamiršo savo baimę, dabar ji žiūrėjo ne žemyn, bet į tolį.
– Tai mano mėgstamos oro pilys, – tarė paslaptingasis vaikas, – bet į jas šiandien turbūt jau nepateksime!
Feliksas ir Kristlybė jautėsi it sapne ir nė patys nesuprato, kaip čia atsitiko, kad staiga juodu atsidūrė namie pas mamą ir tėtį. /.../

 

0 vnt.
0.00 Eur
Naujienlaiškis
Prenumeruoti
Perkamiausios knygos

1. Valdas Adamkus

Pokalbiai nesilaikant protokolo


2. Arvydas Anušauskas

Išdavystė. Markulio dienoraščiai


3. Algirdas Grigaravičius

Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai


4. Zygmundas Baumanas, Leonidas Donskis

Takusis blogis


5. Ingrida Jakubavičienė

Prezidento sargyboje: leitenanto Povilo Skardžiaus istorija


 

MĖNESIO KNYGA